Nevyriausybinių organizacijų atstovai: „Nepalikime Lietuvos vaikų vienų, neįkalinkime jų institucijose“

Viešojoje erdvėje skambant nuomonėms, jog reikia stabdyti institucinės globos reformą ar, kad jos iš viso nebereikia, mes, Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, Žiburio Fondas, „Paramos vaikams centras“, „Gelbėkit vaikus“ ir SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, norime dar kartą priminti ir paaiškinti, kodėl institucinė globa yra žalinga vaiko asmenybei, o institucinės globos pertvarką stabdančios kalbos, jei jos būtų įgyvendintos, ilgalaikėje perspektyvoje kelia grėsmę Lietuvos visuomenės sveikatai ir saugumui.

rsz_children_13

Valstybė yra įsipareigojusi vaikui

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir kiti vaiko teises ginantys dokumentai pabrėžia, kad geriausia aplinka vaikui augti yra jo biologinės šeimos aplinka. Tai taip pat reiškia, kad kiekviena valstybė privalo kurti paramos, paslaugų ir pagalbos sistemą, gebančią laiku ir sėkmingai atliepti individualius bet kurios šeimos, auginančios vaikus, poreikius. Tai leistų padėti šeimoms susidoroti su joms tekusiais iššūkiais, krize ar rizikos faktoriais. Vaiko paėmimas iš šeimos tėra kraštutinė priemonė, taikoma tik tais atvejais, kai vaiko gyvybei, sveikatai ar sėkmingai raidai kyla pagrįstas pavojus. Deja, neįmanoma išvengti atvejų, kai vaiką būtina paimti iš šeimos. Tą patvirtina ir pastaruoju metu pasirodantys pranešimai apie žiaurų elgesį su vaikais, kurie pasibaigė vaiko mirtimi ar nepataisomu sveikatos sužalojimu. Tais atvejais, kai vaiką reikia paimti iš jo biologinės šeimos, pirmiausia valstybė privalo garantuoti jam saugią, sveiką ir palaikančią aplinką, kuri užtikrintų kuo palankesnes sąlygas tolimesnei vaiko raidai ir gyvenimui. Tai – viena iš svarbiausių vaiko teisių. Vaiko apgyvendinimas institucijoje tokią teisę pažeidžia.

Kodėl institucinė globa blogai?

Institucija yra pastatas, kuriantis aplinką, atskiriančią vaikus nuo bendruomenės, nuo dalyvavimo kasdieniame gyvenime. Augindami vaikus globos namuose, mes juos automatiškai pasmerkiame socialinei atskirčiai – išmetame už mūsų bendruomenės ribų vien todėl, kad mums taip patogu. Juk globos namai aiškūs – konkretus pastatas, kur apgyvendinti visi bendruomenei nereikalingi vaikai, aiškus finansavimo mechanizmas, o dar galima nuvežti žaislų vaikams ir pasijusti atlikusiam didžiulį darbą. Mes pasmerkiame vaikus gyventi valstybės sukurtuose „rezervatuose“ – kūdikių namuose, vaikų globos namuose, socializacijos centruose, specialiojo ugdymo centruose. Taip vaikai nuo pat mažens atsiduria visuomenės paraštėse, kur jie yra dar labiau žalojami, skriaudžiami ir į suaugusiųjų gyvenimą įžengia praradę pasitikėjimą kitais, negebantys adaptuotis visuomenėje.

Institucija visiškai pamina vaiko individualumą ir pasirinkimų laisvę. Institucijoje yra mažai galimybių tenkinti individualius vaiko poreikius ir skirti dėmesio jo pasirinkimams – juk visi vaikai privalo laikytis tos pačios dienotvarkės (kada eiti miegoti, kada atsikelti, kada žaisti), tų pačių taisyklių, bet pavojingiausia yra tai, kad vaikas neturi galimybės sukurti jokio pastovaus ryšio su saugiu suaugusiuoju asmeniu. Viskas nusprendžiama ir padaroma už vaikus – tokiu būdu mes formuojame neįgalius piliečius, negebančius savarankiškai funkcionuoti visuomenėje.

Pasak psichologės psichoterapeutės „Paramos vaikams centro“ įkūrėjos ir vadovės Aušros Kurienės, kad užaugtų saugus ir pasitikintis savimi, vaikui reikia asmeninio santykio su vienu ar dviem žmonėmis „Stabilus ir saugus santykis su suaugusiu žmogumi yra esminis vaiko poreikis. Institucijoje vaikas lieka vienas, nes darbuotojai keičiasi, be to, dėl didelio darbo krūvio, neturi sąlygų su kiekvienu vaiku užmegzti artimo asmeninio santykio. Tokia situacija yra žalinga vaikui, o tos žalos pasekmes po keleto metų ima jausti visuomenė“, – apie institucinės globos žalą kalba A. Kurienė.

Apie institucijų žalingą poveikį primena ir daugybė skirtingose šalyse atliktų tyrimų, kurie ne kartą įrodė, kad kuo ilgiau vaikas gyvena institucijoje ir kuo jaunesnio amžiaus jis ten apgyvendinamas, tuo didesnė žala jo raidai, asmenybės formavimuisi ir tuo daugiau iššūkių jo laukia suaugusiame gyvenime. Institucinėje globoje augę vaikai yra labiau linkę vartoti alkoholį ir narkotines medžiagas, jie lengviau įtraukiami į nusikalstamas veiklas, yra žemesnė jų savivertė, gebėjimas valdyti savo gyvenimą ir adaptuotis visuomenėje, žemesni mokslo pasiekimai, didesnė nepilnamečių nėštumo rizika, o jei vaikas patenka į instituciją kūdikystėje, tai lemia ir nepataisomus pokyčius jo smegenyse.

Norima eiti lengviausiu keliu?

Yra labai patogu apgyvendinti kažkurią žmonių grupę – ypatingai mums nepatogią – kuo labiau atskiriant ją nuo bendruomenės. Taip veikia ir globos namai – juos lengviau kontroliuoti, aiškus jų finansavimo modelis. Tačiau institucijos nesugeba atlikti pagrindinės funkcijos – suteikti vaikui specializuotos, jo individualius poreikius atitinkančios pagalbos ir sudaryti tinkamų sąlygų veiksmingai resocializacijai. Priešingai, daugybė problemų turinčių vaikų yra apgyvendinami nuošaliai, vienoje erdvėje, kurioje tampa dar labiau pažeidžiami ir atviri prievartai, išnaudojimui, įtraukimui į nusikaltimus, prostituciją.

Argumentas, kad į globos namus esame investavę milijonus lėšų ir sukūrę infrastruktūrą nėra pasiteisinimas leisti toliau žaloti vaikus.

„Institucijos aplinka gali būti be galo graži ir jauki, su naujais baldais, gražiausiais žaislais, jaukiais kambariais, tačiau daug svarbesnis klausimas yra ne tai, ar suremontuotos sienos ir įstatyti nauji langai, o KAIP ten gyvena vaikai? Kaip jie jaučiasi, kaip jie ruošiami savarankiškam gyvenimui, kiek pasirinkimų jie turi valdyti savo gyvenimą ir planuoti ateiti, kiek jie yra pilnaverčiai vietos bendruomenės nariai?“, – pabrėžia visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė ir priduria, kad dar neteko pasaulyje matyti tokios institucijos, kurioje vaikai jaustųsi taip pat laisvai ir gerai, kaip gyvendami mylinčioje šeimoje ar su juos mylinčiais globėjais.

Tikslas – ne uždaryti institucijas

Institucinės globos reforma skatina įvertinti, kaip galime panaudoti jau turimus resursus naujų paslaugų kūrimui ir esamų paslaugų stiprinimui. Sukurta infrastruktūra gali būti sėkmingai pritaikoma naujų paslaugų bendruomenėje teikimui, o didžioji dauguma institucijose dirbančių specialistų gali toliau sėkmingai dirbti paslaugų vaikui ir šeimai srityje. Juk plėtojantis paslaugoms, žmogiškųjų išteklių poreikis taip pat auga. Todėl netiesa, kad globos institucijų reforma paliks be darbo didelį skaičių žmonių – kaip tik, gebančių dirbti su vaikais ir šeimomis paslaugų poreikis tik augs.

„Svarbu užtikrinti, kad naujas paslaugas ir naujas aplinkas vaikams, kurie negali gyventi savo šeimoje, kurtume ir plėtotume atsakingai. Tikrai sutinku, kad negalime tiesiog apgyvendinti vaikus butuose ir sakyti, kad problemą išsprendėme. Jei vienintelis darbas, kurį padarome – perkeliame vaikus iš vieno pastato į kitą, mes kuriame mini institucijas ir liekame su ta pačia institucine globa. Perkeldami vaikus gyventi mažesnėse grupėse, sėkmingą institucijų reformą galime užtikrinti tik tuo atveju, jei tuo pačiu metu investuojame į vaikų paruošimą gyventi naujomis sąlygomis, į darbuotojų, kurie dirbs su vaikais, mokymus ir parengimą dirbti naujomis sąlygomis, į specializuotos pagalbos vaikams teikimą ir paslaugų vaikams spektro plėtrą. Jei neužtikriname viso komplekto to, ko reikia – liekame su naujomis institucijomis ir instituciniu mąstymu“, – teigia Žiburio Fondo generalinė direktorė Kristina Stepanova, pasak kurios, būtent papildomų paslaugų vaikams sukūrimas pabrėžia vykdomos pertvarkos svarbą. „Tikslas nėra uždaryti institucijas, o išplėtoti tokią stiprią paslaugų sistemą, kad mažėtų mūsų valstybės priklausomybė nuo globos institucijų. Jei mes galime suteikti vaikui ir šeimai efektyvią pagalbą bendruomenėje, institucijų mums paprasčiausiai nereikia. Kiekvienas, kuris sako, kad globos namų pertvarkyti nereikia tarsi sako, kad šeimoms ir vaikams papildomos pagalbos nereikia“, – samprotauja Žiburio Fondo vadovė. K. Stepanova pabrėžia, kad netiesa, jog žmonės nėra pasiruošę globoti ar įvaikinti daugiau vaikų. Praktinė Fondo darbo su globėjais ir įtėviais, o taip pat svarstančiais globos ar įvaikinimo galimybę žmonėmis, patirtis rodo, kad dauguma žmonių dvejoja dėl globos ar įvaikinimo, nes jiems trūksta lengvai ir laiku prieinamo palaikymo bei paslaugų, tokių, kaip psichologinė pagalba, pagalba sprendžiant vaiko elgesio iššūkius ir pan.

Visiškai natūralu, kad pradžioje globos institucijų pertvarka reikalauja daugiau lėšų, rizikų ir kelia dar daugiau klausimų. Neįmanoma uždaryti institucijų ir sukurti veiksmingų paslaugų neinvestavus papildomai. Tuo pačiu, globos institucijų pertvarka nereikalauja didelių investicijų ar nuostolių – svarbu turimas lėšas investuoti apgalvotai (pvz., ne į sienų dažymą, o į naujas paslaugas vaikams). Taip pat, nepakanka vien tik uždaryti institucijas – turime planuoti ir reformuoti visą sistemą. Tai nėra lengva, tačiau vėliau tokie sprendimai padeda valstybei sutaupyti lėšų ir apsaugoti pažeidžiamiausių valstybės piliečių – vaikų – gyvenimus. Nebeauginkime visą gyvenimą nuo socialinės paramos priklausomų visuomenės narių, įvykdykime savo įsipareigojimus mūsų šalies vaikams!