Individualios pagalbos modelis vaikams iš uždarų institucijų

Laikotarpis: 2015 m. balandis – 2015 m. gruodis.
Projekto finansavimas: World Childhood Foundation, skirta 8 000 EUR parama.
Ilgalaikis projekto tikslas – skatinti globa šeimai artimoje aplinkoje paremtų paslaugų plėtrą labiausiai pažeidžiamiems vaikams ir jaunuoliams, kurios orientuojasi į individualius vaiko poreikius, taip užkertant kelią vaikų patekimui į uždaro tipo institucijas.

Pagrindiniai rezultatai:
〉 
atliktas tyrimas socializacijos centruose. Tyrime dalyvavo patys vaikai, kuriems skirta vidutinės     priežiūros priemonė bei savivaldybių vaiko gerovės komisijų atstovai, kurie yra atsakingi už vidutinės priemonės skyrimą;
remiantis tyrimo duomenimis, parengtas individualios pagalbos modelis vaikams, turintiems elgesio   problemų. Modelis apima 2 lygmenis. Pirmas lygmuo – tai prevencinės paslaugos, skirtos užkirsti kelią vaikų patekimui į institucijas. Antras – tai paslaugos vaikams ir jauniems žmonėms, kurie palieka socializacijos centrus;
pradėta teikti pagalba pirmiesiems jauniems žmonėms, išėjusiems iš socializacijos centrų.

Tyrimo ataskaitą galite rasti prie Mūsų darbų. Tyrimo rezultatų pristatymo renginio įrašas prieinamas mūsų YouTube paskyroje.


Šiuo metu Lietuvos šešiuose socializacijos centruose yra ugdoma apie 180 vaikų (2015 m. duomenys). Apie 13 proc. šių vaikų yra jaunesni nei 14 metų. Labai dažnai šie vaikai visuomenėje yra suvokiami kaip „problemiški“, „sunkūs“, „agresyvūs“ ir „pavojingi“, nors jų elgesys dažnai būna paprasčiausias atsakas į skurdą, smurtą, išnaudojimą ir bejėgiškumą, suaugusiųjų ir institucijų abejingumą, kuris lydi šiuos vaikus nuo mažens. Yra vaikų, kurie pereina visą institucinės globos grandį: patenka į sutrikusio vystymosi kūdikių namus, iš jų vėliau keliauja į vaikų globos namus, tada į socializacijos centrus, o krizės atveju hospitalizuojami psichiatrijos ligoninėje. Tokiu būdu, vaiko elgesio problemos, slepiančios bejėgiškumą, nereikalingumo jausmą, trauminę patirtį, tik dar labiau gilėja, pereina į vaiko suaugusįjį gyvenimą. O labiausiai nerimą kelia tas faktas, kad didžioji dalis vaikų socializacijos centruose čia atsiduria tik už mokyklos nelankymą! 

Tyrimo metu vaikai pasakojo savo skaudžias patirtis, kurios ir yra jų nepriimtino elgesio priežastis:

Per septyniolika metų su mama visiškai nebendravau. Mes niekada nekalbėjome. <…> Gal man penkiolika kai buvo, gal keturiolika, gal aš norėjau tų ilgų pašnekesių, paguodimo tenai užuojautos kai iš normalios mamos. Gal man trūko to ten vaikystėje.

Patėvis kaip mus mušdavo mus žemindavo ir viską. <…> jisai nuo pat šešių metų skriausdavo ir mane, ir sesę, ir mamą dar nemušė, vėliau ir mamą pradėjo mušt.

Jis (patėvis – aut. pastaba) man trenkdavo snukin, žinokit, aš nugriūdavau, atjungdavo mane, be sąmonės.